Kai kurie asmenys nori numalšinti
būgštavimus dėl programinės įrangos keliamo pavojaus
sakydami, kad bus patentuojami tik svarbūs išradimai. Tačiau tai
neįmanomas dalykas. Jis nesuderinamas su pačiu patentinės
sistemos veikimo principu.
Įstatymu numatytas patentuojamo
išradimo lygis praktiškai mažai ką lemia.
Reikalavimai šiam lygiui gali būti įstatyme aprašyti kuo smulkiausiai
ir vaizdingiausiai – ir vistiek neturėti jokio realaus efekto. Pasaulyje
nėra įstatymo, atvirai leidžiančio „akivaizdžius“ patentus.
Tačiau jie dalijami visur. Tokia praktika sąlygojama ne
įstatymų, bet visada yra vykdomųjų veiksmų
pasekmė. Jei teorija idealiai atsispindėtų praktikoje, tai
nebūtų nė vieno „trivialaus“ patento, o autorinės
teisės saugotų ne viską kas papuola, bet tik tai, ką verta
apsaugoti.
Iš esmės nepakeitus principų,
Europos patentų sistema ir toliau gimdys krūvas smulkaus masto
patentų.
Pareiškėjas visada nori gauti
patentą kuo plačiau ir abstrakčiau suformuluotai idėjai,
nes kuo platesnė formuluotė, tuo patentas yra efektyvesnis kaip
ginklas prieš varžovus ir kaip atsiperkamųjų pinigų
prievartavimo priemonė. Tačiau kuo reikšmingesnė patentuojama
idėja, tuo ji konkretesnė – ir tuo mažesnė tikimybė, kad
kas nors netyčia „pažeis“ tokį patentą. Todėl ekonomiškai
optimalus patentuojamos idėjos lygis yra pats žemiausias, koks tik
įmanomas, bet kad dar praeitų registraciją. Patentinių
advokatų uždavinys yra patento tekste net ir pačias
paprasčiausias idėjas suformuluoti taip daugiažodiškai ir neaiškiai,
kad patentą išduodančiam klerkui sudarytų reikšmingumo
įspūdį net ir ten, kur jokios prasmės nėra.
Tiktai atsisakymas nuo kiekybinio
požiūrio į patentus ir nuo patentų daugėjimo
tendencijų gali tikrai pakelti patentų kokybę.
Jei valstybės ir korporacijos nustotų savo inovacijos
sėkmę matuoti patentų kiekiu, patentų biurai
galėtų leisti savo expertams orientuotis į patentų
kokybę, o ne į kiekybę. Tuomet turėtų pasikeisti ir
Europos patentinės biuro finansavimo būdas, nes dabar šis
finansavimas proporcingas apdirbtų patentų skaičiui.
Programinės įrangos srityje net
ir neakivaizdžių idėjų patentai neigiamai veikia Europos
ekonomiką.
Sakykime, MP3 algoritmas audio
duomenims kompresuoti yra žymus intelektualinis pasiekimas. Tačiau net ir
jį apsaugoti patentu nėra naudinga, nes per 20 metų, kol veiks
patentas, šis algoritmas vėl ir vėl bus iš naujo atrandamas kituose
projektuose. Visuomenė neturi jokios naudos iš tokių patentų,
apsaugančių dalykus, kurie vistiek bus nepriklausomai išrasti.