Melas apie MVĮ

Blogai, kai jus kažkas apiplėšia ir pasiima visus jūsų pinigus. O dar blogiau, kad  apiplėšdamas sako, jog tai jums tik į naudą. Dalis tų, kurie nori naudoti patentus prieš MVĮ, daro lygiai taip pat.

Neabejotina, kad didelė dalis mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) yra labai susirūpinusios dėl programinės įrangos patentų. Viena iš didžiausių programinės įrangos patentų kritikų yra Briuselyje įkurta CEA-PME organizacija, atstovaujanti 22 MVĮ asociacijoms iš 19 šalių. Tūkstančiai kompanijų ir įmonių palaiko FFII – vieną iš aktyviausių lobistinių organizacijų, kovojančių prieš programinės įrangos patentus Europoje. Kai Vokietijos Ekonomikos ir Darbo ministerija išplatino anketą apie programinės įrangos patentus, ji gavo apie 1000 atsakymų per 10 dienų, nors daugiau 100 atsakymų ji nesitikėjo.

Didelės korporacijos reikalauja programinės įrangos patentų ir sako, kad MVĮ gautų iš to naudos – tai paprasčiausia veidmainystė. MVĮ gali būti išgirstos. Joms nereikia, o jos ir nesuteikė teisės, kad didelės korporacijos kalbėtų už jas. Taip pat, patentų sistemos nariai, įskaitant patentų advokatus, nėra teisėti MVĮ atstovai šiuose debatuose. Savanaudiškumas tų, kurie uždirba iš patentų, yra pernelyg akivaizdus.

MVĮ gali turėti naudos iš programinės įrangos patentų tik vieninteliu būdu – tapdamos patentų spekuliantais. Jei kompanija neturi rinkoje produktų arba tik labai specializuotus, kurie susiję su vos vienu programinės įrangos patentu – tokiu atveju akivaizdu, kad jie galėtų primesti savo patentus didelėms kompanijoms. Tačiau visais kitais atvejais MVĮ neturi palankių sąlygų šioje patentų sistemoje. Nors didelės kompanijos gali lengvai sau leisti įregistruoti keletą patentų per dieną, MVĮ turi sutelkti savo pastangas produkto kūrimui. MVĮ negali sau leisti skirti pernelyg daug laiko patentų registracijai – jos turi kurti produktus.

Jei MVĮ yra priklausoma nuo įplaukų, gaunamų parduodant savo pačios produktą, būtų savižudiška teistis su didele kompanija dėl patento. Tarkime, yra kompanija, turinti vieną produktą, ir jo išeities kodą sudaro 300000 eilučių. Tai gana didelis kiekis, bet ne ypač didelis. Yra daug programų, kurios turi milijonus išeities kodo eilučių. Taigi, jei kompanija nori teistis su IBM dėl patento, ji visu pirma turi įsitikinti, kad ji „nepažeidžia“ nė vieno IBM patento. Palyginti 300000 programos kodo eilučių ir 40000 patentų, kurių kiekvienas yra aprašomas teksto, užimančio keletą lapų, parašytų labai abstrakčia kalba, paprasčiausiai neįmanoma. Tad maža kompanija net negali bandyti. Jei ji pabandys, IBM greitai leis mažam žaidėjui suprasti, kad patentų sistemoje teisus tas, kas stipresnis.