Mintys yra laisvos!

Neskaitant visų kitų priežasčių, pati programinės įrangos prigimtis neleidžia jai būti patentuojamai. Kompiuterinių programų logiką sudaro matematinių ir žodinių reiškinių kombinacija, ir ji nusipelno žodžio laisvės.

Yra priežasčių, dėl kurių mes nepatentuojame kiekvieno intelektualinio pasiekimo. Patentai suteikiami varikliams ir vaistams, bet ne literatūrai, muzikai ar tapybai. Teoriškai patentų biurai neturėtų leisti patentuoti matematinių formulių. Patento negautumėte ir tuomet, jei atrastumėte naują cheminį elementą arba naują Saulės sistemos planetą. Vieniems dalykams galima suteikti ribotos trukmės monopolį, o kitiems ne.

Programinės įrangos patentai varžo išraiškos laisvę, o ši laisvė yra per daug svarbi, kad būtų paaukota „patentų mafijai“ ir didžiosios industrijos lobistams. Kai kas sako, kad programinė įranga yra „konstruojama“. Iš tiesų ji yra rašoma. Kompiuterio programą sudaro žodžiai, skaičiai ir matematiniai ženklai. Niekas, rašantis kompiuterio programą, neturi būti varžomas patentų, kurie draudžia kokiu nors būdu reikšti savo mintis.

Programinės įrangos patentai yra tokie pat neteisingi, kokie neteisingi būtų literatūros patentai. Jei egzistuotų siužeto elementų patentai, joks kino filmas negalėtų būti publikuojamas prieš tai nepatikrinus, ar scenarijuje nėra atkartojama kokia nors bendro pobūdžio idėja, kurią kas nors užpatentavo prieš 20 metų. Štai pavyzdys: iš pirmo žvilgsnio, „Purvini šokiai“ ir „Titanikas“ yra labai skirtingi filmai. Tačiau jei būtų patentuojami siužeto elementai, „Purvinų šokių“ kūrėjai galėtų įteikti ieškinį „Titaniko“ studijai. Abiejuose filmuose yra scena, kurioje neturtingas vaikinas išsiveda turtingą merginą iš jos socialinio sluoksnio vakarėlio ir nusiveda ją į savo socialinio sluoksnio vakarėlį, ir jai tai patinka. „Purvini šokiai“ pasirodė vos devyneri metai prieš „Titaniką“, taigi bet koks patentas vis dar galiotų. Niekas nežino, ar James Cameron, rašydamas scenarijų „Titanikui“, galvojo apie tą „Purvinų šokių“ sceną. Galbūt jis niekada nematė „Purvinų šokių“, tačiau patentas vis vien galėtų būti panaudotas prieš jį.

Visi juristai, kurie agresyviai reikalauja vis daugiau patentuojamumo, turėtų bent kartą pagalvoti, ką jų pačių profesijai reikštų patentai. Teisininkas, rašantis sutartį tam tikrai problemai spręsti, atlieka panašų darbą kaip ir programuotojas. Ir teisininkas, ir programuotojas rašo tekstą, kuriame palieka nuorodas į kitus tekstus bei apibrėžia naujas sąvokas. Teisininkams leidžiama rašyti viską, ko reikia atitinkamai problemai spręsti, jeigu jie nieko nevagia. Tokia pati laisvė priklauso ir programuotojams.

Žurnalistai turėtų paklausti savęs to paties. Nors dauguma jų suvokia programinės įrangos patentų keliamas problemas, vis dar pasitaiko tokių, kurie mano, kad šie patentai yra būtini, norint apsaugoti autorių teises. Žurnalistų darbą apsaugo autorinės teisės, lygiai kaip ir programuotojų darbą. Žurnalistų darbo nevaržo straipsnių struktūros patentai arba tam tikrų frazių patentai, taigi ir programuotojams turi priklausyti ta pati laisvė.

Mes, programinės įrangos patentų kritikai, prašome tik to, ką turi teisininkai ir rašytojai: mes nenorime nieko vogti, bet jeigu sukuriame ką nors savarankiškai, mes nenorime, kad kas nors ateitų su patentu rankose ir mus apiplėštų.

Spragtelkite čia ir sužinosite, ką norime ir ko nenorime pasakyti, naudodami terminą „patentų mafija“